Dalintis „Su lenta sniego jūroje“

Su lenta sniego jūroje

Į šiltus apsiaustus gūžtis verčiantis šaltukas visada įspaudžia šypsnį televizijos laidos „Adrenalinas“ vedėjo, buvusio futbolininko, snieglenčių fanatiko, užkietėjusio ekstremalo Mindaugo Ponomariovo veide. Jis nekantraudamas ima žvilgčioti į kambario kampe laukiančias lentas ir į dangų – su viltimi, kad tas padovanos kalną puraus sniego.

Mindaugai, ar snieglentė jau paruošta?

Ji visada paruošta! Kalnas, sniegas, šaltis, žiema yra mano dalis, teikia džiaugsmo, „veža“. Sunku net paaiškinti, ką jauti kiekvieną kartą užlipęs ant kalno viršūnės, nuo kurios tą dieną dar niekas nečiuožė.

Nebaisu pamesti kelią?

Jautiesi lyg jūroje, lyg bangose – pagauni liniją, sniegas žyra į šonus, prasmengi purioje baltoje košėje. Kai leidiesi dideliu greičiu, rizikuoji, žinoma. Suvoki: jei pagaus sniego lavina, malonumas gali tapti paskutiniu pojūčiu.

Prieš gerą dešimtį metų, kai dar tik mokiausi čiuožti snieglente, su draugais mėginome tokį triuką: lynu prisirišome prie automobilio ir čiuožinėjome užpustytais kaimo keliukais. Pamatę artėjantį posūkį, bičiuliai nusprendė pajuokauti – paspaudė greičio pedalą. Iš posūkio aš nulėkiau tiesiai į pakelės krūmus, nusiritau skardžiu. Gerai, kad viskas laimingai baigėsi, dabar tokių triukų nė už ką nekartočiau. Perspėju ir ant kalno pavojingai kvailiojančius žmones, sakau, kad pirmiausia reikia išmokti snieglentę valdyti, suvokti savo kūną, o tik paskui bandyti triukus. Kai kurie paklauso, kai kurie – ne.

Na, jei tau būtų kokie trylika, vargu ar klausytum, ką sako suaugę… Prisimeni savo pirmąjį kartą ant snieglentės?

Buvo gal 2004-ieji. Pasiskolinę iš draugo snieglentę, nuėjome ant Tauro kalno. Aš pasiryžau pirmas, dešimt metrų lėkiau tiesiai, o paskui – per galvą, skaudžiai, ant užpakalio. Draugo sėkmė irgi nelydėjo: penki metrai tiesiai ir tada – ant pilvo. Aplink mus su rogutėmis čiuožinėję vaikai juokėsi, tad pasikišome snieglentę po pažastimi ir – namo. Kitą dieną čiuožinėti išvažiavome už miesto, kur žmonių mažiau.

Kiek laiko užtruko, kol susiformavo įgūdžiai?

Tais pačiais metais išvažiavome į Slovakiją, į kalnus. Stebėjome, kaip čiuožia kiti, bandėme patys, mokėmės. O vėliau – viskas savaime.

Į Lietuvą snieglenčių sportas, neabejoju, atkeliavo šiek tiek pavėlavęs…

Pirmasis snieglentės prototipas buvo sukonstruotas 1929 metais. Žmogus pavarde Burchettas iš faneros lakšto išpjovė lentą ir prie jos pritvirtino odinius diržus. 1963 metais aštuntos klasės moksleivis Tomas Simsas sukonstravo pirmąjį savo skibordą. Praėjus dar penkiolikai metų jis pradėjo gaminti snieglentes. Tokių gudruolių atsirado ir daugiau, bet tik 1986-aisiais įvyko pirmasis snieglenčių pasaulio čempionatas, o dar beveik po dešimtmečio šis sportas buvo pripažintas olimpine sporto šaka. Lietuvoje snieglenčių bumas prasidėjo gal 2008-aisiais. Tik pas mus sniegą sunku prognozuoti ir kalnų tinkamų nėra daug.

Tai kur jūs čiuožiate žiemą?

Ant Liepkalnio kalno Vilniuje, važiuojame į Druskininkus, Anykščius, labai mėgstame Ignaliną. Vietų, kur būtų galima čiuožti, labai trūksta, o snieglenčių parkų projektai – koks paradoksas – stringa.

Nuo kalno snieglente leidiesi jau dešimt metų, ar jauti, kad atsiranda jaunesnių ir greitesnių?

Manęs tai nestebina, juk čiuožti pradėjome dvidešimties sulaukę, o šiandien ant lentų stojasi šešiamečiai. Lietuvoje atsirado snieglenčių mokyklų, instruktorių, mes gi buvome visiški savamoksliai, savo pačių rankomis tramplinus ant kalnų statėme.

Prisimeni pirmąją savo svajonių snieglentę?

Nusipirkau ją 2005 metais – ji buvo pirmoji ir pats tikriausias mano svajonės išsipildymas. Daug lentų pakeičiau nuo tada – kito technologijos, formos, medžiagos, čiuožimo greitį ir būdą sąlygojantys išlinkimai. Dabar turiu dvi: viena čiuožiu per dėžes ir vamzdžius, kita šokinėju nuo tramplinų. Gera lenta – nemaža investicija, be tūkstančio eurų sunkiai nusipirksi. Be batų irgi nečiuoši…

Ir be gražaus kostiumo, madingo šalmo – juk irgi?

Dabar juokingas tas mano slidininko kostiumas, kuriuo vilkėjau pirmaisiais metais. Vėliau atėjo laikas, kai visi nuo kalno leisdavosi plačiomis kelnėmis, paskui vilkėjo aptemptais drabužiais. Jei negaila pinigų, žinoma, gali sekti madas, kurios kasmet keičiasi, tačiau man atrodo, kur kas svarbiau ant kalno turėti savo stilių ir rengtis pagal nuotaiką. Labai gaila, kad šiais laikais žmonės apskritai tampa vienodi – jei barzdas augina, tai visi, jei kelnes siauras nešioja, taip pat visi. O juk taip svarbu būti savimi, turėti savo stilių – ir ant kūno, ir ant kalno.

Snieglentės jau tapo mada, jomis čiuožia daug Lietuvos garsenybių, žiemą nuotraukų pilni socialiniai tinklai. Kas pakeis snieglentę? Gal ateina kokia nauja ekstremalaus žiemos sporto priemonė?

Užsienyje itin populiarėja laisvojo stiliaus slidinėjimo kalnų slidės. Šiandien vaikai ant slidžių stojasi dvejų ar trejų metų, šešerių sulaukę jau puikiausiai čiuožia. Reikia matyti, ką jie paaugę su laisvojo stiliaus slidinėjimo kalnų slidėmis išdarinėja! Kai kuriose šalyse jos populiaresnės už snieglentes. Mane dar žavi ralis ant ledo su motokroso motociklais, norėčiau išmėginti snow skate, praktikuojamais užsienyje, yra kas juos mėgina ir Lietuvoje. Būtų įdomu pasileisti su snow surf lenta, ant kurios stovima be apkaustų, tik įsitvėrus į virvę.

Mindaugai, iš kur toks stiprus adrenalino poreikis?

1990-aisiais pradėjau važinėti riedučiais. Lietuvoje tuomet tai buvo tikra naujiena, keisdavomės su draugais, atvežtų iš Lenkijos ieškojome pirkti Gariūnų turguje. Man buvo keturiolika, baigiau karstytis po medžius, šokinėti į vandenį nuo tarzankių, ėmiau ragauti į Lietuvą pradėjusį plūsti vakarietiško gyvenimo skonį – su draugais skraidėme nuo laiptų prie Operos ir baleto teatro, žiemą riedučiais važinėdavome požeminėse perėjose. Nubrozdintos alkūnės, nudaužyti keliai… Buvome neformalai, nešiojome plačius džinsus, kuriuos per vargus įsigydavome, kažką panašaus į konversus, kurių Lietuvoje niekaip neįmanoma gauti, ant galvų dėdavome kepures su snapeliais, pro kuriuos ir draugo negalėdavai įžiūrėti. Kartais tas kepures mėgindavo nušvilpti centre besitrinančios treninguotų urlaganų gaujos. Mieste jos būdavo pagrindinė smogiamoji jėga, o mes, jų akimis, nevykėliai, naujos kultūros pasekėjai, didžiausias malonumas iš kurių būdavo atimti riedučius. Su draugais dabar dažnai pasikalbame, kad šių dienų jaunimas gyvena kaip inkstai taukuose.

Ekstremalių mano žaidimų periodas baigėsi, kai pasirašiau sutartį su Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubu. Riedučiai reiškė traumas, o žaisdamas futbolą jų patirti negalėjau. Be to, už futbolą man mokėjo pinigus, o už riedučius – ne. Tada ir supratau, kad visi ekstremalūs sportai gali būti tik smagus hobis, iš kurio niekaip nepragyvensi.

Ir vis dėlto, ekstremalių pojūčių ilgesys paėmė viršų, kai futbolininko karjera baigėsi?

Baigęs profesionalaus sportininko karjerą, riedučiais daugiau nevažinėjau. Nusipirkau snieglentę, vasaromis pamėgau jėgos aitvarus, susižavėjau kalnų dviračiais, išmėginau motokrosą. Jausmas, kai griūni, stojiesi, vėl griūni, keliesi ir leki toliau drebančiomis rankomis ir kojomis, yra su niekuo nepalyginamas. Užtat ir „veža“.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Šarūnė Šaltenė, Žygimantas Vaičaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Krepšinio ritmu

„Mamyte, ar galėčiau pabėgti iš pamokos?“ – nuoširdi paauglio Mindaugo žinutė bene geriausiai atspindi Kuzminskų šeimos santykius. Vilniaus Radvilų gimnazijos,…

Sekantis straipsnis:

Tinklininkės I. Dumbauskaitė ir M. Povilaitytė: žiemos pramogoms tenka sakyti „ne“

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį