Dalintis „Šuolininkė į aukštį U. Baikštytė: „Mano sportas. Mano gyvenimas““

Šuolininkė į aukštį U. Baikštytė: „Mano sportas. Mano gyvenimas“

19-metė šuolininkė į aukštį Urtė Baikštytė antrus metus iš eilės šalies lengvosios atletikos apdovanojimuose mėgaujasi kylančios žvaigždės titulu. 2018 m. pasaulio jaunimo čempionate Urtė pagerino savo asmeninį rekordą (187 cm) ir iškovojo šeštą vietą. Anot merginos, visos šios pergalės yra didelio užsispyrimo ir sunkaus darbo rezultatas. Gal todėl Sportland treniruočių kampanijos Casall ambasadorei Urtei sportas yra ir jos aistra, ir jos visas gyvenimas.

Kas tave labiausiai motyvuoja sporte?

Sporte mane turbūt vienodai motyvuoja tiek aplankiusi sėkmė, tiek nesėkmės. Labiausiai motyvuojantis veiksnys yra stebėti kaip kyla rezultatai, kai jautiesi vis stipriau ir stipriau,  įdėtas darbas atneša vaisius ir pradeda atsipirkti, tuomet norisi dar labiau stengtis, kokybiškai treniruotis ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Tačiau kartais sporte nutinka taip, kad nepasiseka, tačiau iš tų situacijų, kad ir kaip sunku bebūtų, galima daug ko pasimokyti. Tuomet esu beprotiškai stipriai motyvuota ir pasiryžusi daryti viską, kad tų nesėkmių ateityje būtų kuo mažiau.

Kokia tavo stiprybė? 

Sunku kalbėti apie savo stiprybę pačiam, tai turbūt labiau pastebi kiti, kurie mato tave iš šono. Tačiau manau, kad esu užsispyrusi maksimalistė ir šis bruožas labai man padeda tiek sporte, tiek ir gyvenime. Visuomet darbą turiu atlikti kuo įmanoma geriau ir taip, kaip užsibrėžiau. Jei užsibrėžiau sau treniruotėje, kad turiu tądien pasiekti tam tikrą rezultatą, tuomet ir treniruosiuosi tol, kol man jis „nepaklus“. Visuomet stengiuosi atiduoti visą save, nes tik taip įsivaizduoju asmeninį progresavimą.

O kokia silpnybė? 

Turiu didelę silpnybę saldumynams. Deja, su tuo dažnai tenka kovoti, ypač dėl mano rungties specifikos. O kita silpnybė – negaliu atsispirti gyvūnams, ypač katėms. Kai tik kur pamatau katę, kad ir mieste, būtinai turiu prisivyti ją ir paglostyti! Turbūt iš šalies tai atrodo gan keistai.

Jei būtum ne šuolininkė į aukštį, kuo būtum?

Šio klausimo dažnai pati savęs klausiu. Be galo sunku įsivaizduoti, bet veikiausiai būčiau daugiakovininkė. Tačiau jei išvis mano gyvenimas nebūtų susijęs su lengvąją atletika, labiausiai save siečiau su muzika. Vaikystėje lankiau muzikos mokyklą, man ir patiko, ir neblogai sekėsi, tad jei nebūčiau atradusi tokios meilės sportui, turbūt šiandien būčiau smuikininkė.

Ką tau reiškia šūkis „Mano sportas. Mano gyvenimas“?

Šis šūkis puikiai apibūdina mano santykį su sportu. Man sportas ir yra mano gyvenimas, nes jis atlieka pagrindinį vaidmenį kasdienybėje. Mano sportas – tai ne tik treniruotės ir varžybos, bet ir begalė kitų veiksnių, kurie atsiranda būtent sporto dėka ir kuria mano gyvenimą tokį, koks yra dabar ir aš juo be galo džiaugiuosi.

Kuo šiuo metu gyveni?

Šiuo metu gyvenu studijomis ir treniruotėmis. Kad galėčiau ir studijuoti, ir sportuoti, tenka važinėti tarp dviejų miestų: Šiaulių ir Kauno. Kaune studijuoju universitete, lankau paskaitas. Tačiau mano mama ir trenerė gyvena Šiauliuose, tad stengiuosi kuo įmanoma daugiau treniruotis gimtinėje. Neseniai baigėme žiemos sezoną, tad pradėsime pasiruošimą vasaros varžybų sezonui.

Kokia didžiausia tavo svajonė?

Didžiausia mano svajonė yra būti sveikai ir laimingai, nepatirti jokių traumų,  žinoti, kad einu tinkama linkme.

Ačiū už pokalbį!

Tekstas: Karina Sėrikova
Nuotraukos: Sportland; Olavi Kaljunen

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Mažieji futbolo broliai

Futbolas – pasaulyje sportas numeris vienas. Tai daugiausiai emocijų sukeliantis, daugiausiai žiūrovų sutraukiantis ir milžiniškas pajamas generuojantis sportas. Tačiau šalia…

Sekantis straipsnis:

Naujų talentų beieškant: daug žadantys „Lille“ vedliai

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį