Dalintis „Tinklinis ieško platesnių kelių“

Tinklinis ieško platesnių kelių

Dešimtys komandų ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje, profesionalų ir mėgėjų lygos, ne vienas sėkmingas pasirodymas tarptautinėje arenoje. Tai – ne apie krepšinį ar futbolą. Žaidžiančiųjų gausa rodo, kad viena populiariausių komandinių sporto šakų Lietuvoje yra tinklinis.

Kas Lietuvoje populiaresnis – salės ar paplūdimio tinklinis? Naujasis Lietuvos tinklinio federacijos (LTF) prezidentas 45 metų Darius Čerka nukerta: „Tai yra ta pati sporto šaka. Ir salėje, ir paplūdimyje reikia tų pačių įgūdžių. Ne vienas žaidėjas labai sėkmingai rungtyniauja ir ant parketo, ir ant smėlio.“

Naujasis LTF prezidentas D. Čerka

Tiesa, jau ne vienus metus paplūdimio tinklininkai rezultatais lenkia salės tinklinio komandas. Daugiausia titulų į mūsų šalies taupyklę yra įdėjusios Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė. Europos jaunių ir pasaulio jaunimo čempionėmis tapusios sportininkės spėjo pasižymėti ir suaugusiųjų varžybose, 2015 m. iškovojusios Europos žaidynių bronzą. Tačiau pernai geriausių Lietuvos paplūdimio tinklininkių keliai išsiskyrė, jos ėmė rungtyniauti su kitomis partnerėmis. Bet užkulisiuose kalbama, kad Ieva ir Monika vėl gali tapti komanda.

Salės tinklinio pasiekimai tarptautinėje arenoje daug kuklesni, nors tradicijos – daug gilesnės: 1968 m. su SSRS rinktine olimpiniu čempionu tapo Vasilijus Matuševas, SSRS aukščiausiojoje lygoje sėkmingai rungyniavo Vilniaus „Kuro aparatūros“ vyrai.

Nepriklausomybės metais salės tinklinis pasitraukė į šešėlį. Ilgokai net nebuvo buriamos šalies rinktinės. Prieš kelerius metus nacionalinės komandos sugrįžo į tarptautinę areną,  tačiau kol kas Europos čempionato atrankos varžybose pergalės skonio dar nepajuto. Bet vietoje nestovima – Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazijoje suburta tinklinio klasė, kurios moksleivės sudaro šalies jaunių (iki 18 m.) rinktinės pagrindą; net penki šalies klubai – vyrų „Vilniaus kolegija-Flamingo Volley“, Šiaulių „Elga-Master Idea-SM Dubysa“, moterų „Kaunas-ASU“, Alytaus „Prekyba-Parama“, Jonavos „Achema-KKSC“ – rungyniauja Baltijos lygoje su stipriausiomis Latvijos ir Estijos komandomis. Kaunietės šiemet pirmą kartą tapo lygos čempionėmis.

Pats abi žaidimo rūšis aukšto lygio varžybose išbandęs D. Čerka joms skiria vienodą dėmesį ir dirbdamas LTF – iki pernai gruodį vykusios federacijos ataskaitos ir rinkimų konferencijos jis ketverius metus buvo LTF viceprezidentas, o šalies tinkliniui vadovavo Marius Vasiliauskas. Per rinkimus federacijos nariai patikėjo LTF vairą D. Čerkai, o savo kandidatūros nekėlęs M. Vasiliauskas tapo viceprezidentu, atsakingu už jam geriausiai pažįstamą paplūdimio tinklinį.

LTF Vykdomojo komiteto nariais išrinkti Aurelijus Zuoza, Tadas Donėla, Dangė Gilienė. Sausį federacijos generaliniu sekretoriumi po viešo konkurso tapo vienas geriausių šalies tinklininkų Andrius Gaidys.

„Komanda pasikeitė iš esmės. Atsisveikinome su senais darbuotojais. Vykdomąjį komitetą, kurio nariai dirba visuomeniniais pagrindais, rinko visa bendruomenė. Bet federacijos administracijoje yra ir dvejos pareigos, kurias einantys žmonės gauna atlyginimą – tai generalinis sekretorius ir projektų vadovas. Juos renkame viešo konkurso būdu. Generaliniu sekretoriumi tapo A. Gaidys, netrukus turėsime ir projektų vadovą“, – paaiškino D. Čerka.

Naujasis LTF vadovas, tinklinį žaisti pradėjęs Šiauliuose prieš SSRS žlugimą, buvo Lietuvos salės tinklinio narys, vėliau ne kartą tapo mūsų šalies čempionu, atstovaudamas Vilniaus „Lamaringo“ komandai. Paskui buvo beveik dešimtmečio pertrauka. Po jos D. Čerka grįžo į smėlio aikštes ir su M. Vasiliausku jėgas bandė ne tik vietos, bet ir tarptautinėse varžybose. Savo malonumui LTF vadovas pažaidžia ir dabar.

Ar populiarus tinklinis Lietuvoje?

Labai. Tai puikiai iliustruoja mėgėjų lygų gausa. Ir jų vis daugėja. Veteranai rengia turnyrus, yra susibūrę daugybė komandų. Ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje.

Kai pernai Vilniuje vyko Europos tinklinio konfederacijos (CEV) „Satellite“ serijos turnyras, su CEV atstovu sėdėjome universalinės parduotuvės viršuje esančioje kavinėje, iš kurios puikiai matyti „Credit 24“ arena. Šalutinėse aikštelėse varžybos jau buvo pasibaigusios, bet jos nebuvo tuščios – ten buvo pilna žmonių, mušinėjančių kamuolį. Svečias iškart pastebėjo: „Man keista, kad sakai, jog krepšinis pas jus yra viskas. Bet juk pats matai, kad esi neteisus.“

„Credit24“ aikštynas Vilniuje

Kaip dar labiau populiarinti šį žaidimą, pritraukti žaidėjų, žiūrovų?

Norėtųsi būti matomesniems viešoje erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose. Tai turėtų rūpėti ne tik federacijai, bet ir visiems jos nariams, komandoms, dalyvaujančioms įvairiuose čempionatuose. Viešoji erdvė – tai puiki priemonė didinti tinklinio mėgėjų ratą, plėsti bendruomenę.

Labai efektyvios yra rungtynių transliacijos per interneto televiziją – peržiūrų skaičius rodo, kad susidomėjimas yra nemažas.

O ar susirenka žiūrovai stebėti rungtynių arenose?

Lankomumą lemia ištikimybė savo klubui, bendruomenei. Bet pirmiausia renginys turi būti patrauklus – tiek žiūrovams, tiek patiems dalyviams.

Užpernai salės tinklinio čempionato finalus surengėme Šiaulių arenoje. Jie tikrai buvo vykę, nes mačus stebėjo apie pusantro tūkstančio žmonių. Vadinasi, potencialas yra. Iš Marijampolės aistruoliai suvažiavo autobusais, arenoje kėlė kurtinamą triukšmą. Federacija taip pat nuomojo autobusus ir iš visos Lietuvos sporto mokyklų, kurios tik išreiškė norą, vežėme vaikus.

Priemonių tikrai yra, reikia tik pasukti galvą. Ir, žinoma, turi sutapti ne viena aplinkybė. Štai pernai Alytuje vykusios Europos moterų čempionato atrankos varžybos susidomėjimo nesulaukė, nors buvo tikrai gerai pristatytos ir nušviestos žiniasklaidoje. Taip nutiko dėl kelių priežasčių. Žiūrovams visada svarbus rezultatas. Jei yra tikimybė, kad Lietuva žengs aukštyn arba kops ant podiumo, žiūrovai ateis. O mes pralaimėjome visas rungtynes. Be to, tai buvo salės tinklinis, o tuo metu – pavasario pabaigoje – buvo puikus oras, tad žmonės pasirinko kitas veiklas. Panašiai yra ir su paplūdimio tinklinio renginiais – jei oras prastas, ateina tik patys ištikimiausieji, kuriems net lietus nebaisus.

Paplūdimio tinklinis surenka daugiau žmonių, nes Lietuvos atstovai dažnai kopia ant garbės pakylos. Tada tribūnos būna sausakimšos, Vilniuje net nuo Baltojo tilto stebi varžybas. Toks susidomėjimas labai džiugina, mus giria ir CEV.

Lietuvos merginų rinktinėje žaidžia ir garsaus krepšininko D. Motiejūno sesuo Kotryna (dešinėje)

Lietuvoje kasmet atsiranda vis daugiau tinklinio smėlio aikščių. O kokia situacija dėl salių?

Dėl salių yra gerokai lengviau, jei kalbame apie treniruotes, kurioms pakanka mokyklos salės. Aišku, čia tenka pakonkuruoti su krepšiniu, tad klubai iš anksto nuomojasi sales.

Džiugu, kad atsiranda vis daugiau smėlio aikščių ir arenų. Paplūdimio tinklinis – patraukli sporto šaka, žmonės ją bando, žaidžia. Tik čia, skirtingai nei krepšinyje ar futbole, reikia daugiau pradinių įgūdžių. Tuo sėkmingai naudojasi mūsų sportininkai, kaip treneriai, padedantys mėgėjams išmokti pradmenis. Vyksta nemažai mėgėjų turnyrų. Tačiau privatūs aikštynai siekia pelno, kad galėtų išsilaikyti. O didelio meistriškumo sportininkų rengimas nėra pelningas. Šiuo atveju mus labai gelbsti uždaras „Auksmos“ aikštynas Vilniuje, tapęs daugelio mūsų rinktinės narių namais.

Ką labiau renkasi jaunimas – salės ar paplūdimio tinklinį?

Labai svarbu suprasti, kad tinklinis yra vienas. Įgūdžiai reikalingi tie patys. Jei vaikas treniruojasi vienus ar dvejus metus mokyklos sporto salėje, dar negali pasakyti, ar jis bus salės, ar paplūdimio žaidėjas. Nes jis išmoksta bendrų tinklinio įgūdžių, kuriuos puikiai gali pritaikyti ir ant smėlio.

Jei tai būtų skirtingi dalykai, jau seniai būtų atsiskyrusios ir nacionalinės, ir tarptautinės federacijos. Bet taip nėra – yra bendros paplūdimio ir salės tinklinio federacijos. Tai viena sporto šaka.

Jau vėliau žaidėjas pasirenka, kam skirti pagrindinį dėmesį – salei ir paplūdimiui. O kai kurie žaidžia ir ten, ir ten. Kaip, pavyzdžiui, naujasis mūsų federacijos generalinis sekretorius Andrius Gaidys.

Skambiausia Lietuvos paplūdimio tinklinio pergalė – I. Dumbauskaitės ir M. Povilaitytės 2015 m. Baku iškovota Europos žaidynių bronza

Kas yra didžiausi tinklinio konkurentai buriant vaikus į treniruotes? Gal krepšinis, nes tinklinyje ūgis irgi yra privalumas?

Anksčiau visos sporto šakos, ne tik tinklinis, žinojo – krepšinis susirenka geriausius, o visiems kitiems – kas liko. Dabar situacija iš esmės pasikeitusi. Dabar krepšinis gauna tai, kas liko. O visos kitos sporto šakos labai sunkiai randa norinčiųjų sportuoti.

Tai lemia trys pagrindinės priežastys. Pirma – migracija, antra – mažėjantis gimstamumas. Ir trečia – vaikų gyvenimo būdas.

Todėl dabar visi ieško vaikų, norinčių sportuoti. Nesvarbu, ar jis aukštas, ar judrus. Svarbiausia, kad jo tikslas nebūtų visą laiką sėdėti prie kompiuterio.

Kurį Lietuvos miestą galima pavadinti tinklinio meka?

Be jokių abejonių – Kelmę. Tai yra tinklinio miestas, visi čia jį žaidžia. Pagrindinė  priežastis, mano nuomone, – trenerio Algimanto Petrovo autoritetas. Jis pats buvo tinklininkas, yra žinomas medikas. Todėl žmonės eina paskui jį.

Šiaulius galima vadinti vienu tinklinio centrų su ilgametėmis tradicijomis, stipria mokykla. Vilnius yra vyrų, Kaunas ir Jonava – moterų tinklinio centrai. Bet niekas neprilygsta Kelmei.

Ar tinklinyje juntama problema, kamuojanti nemažai sporto šakų, – trenerių kartų kaita? Ar jauni žmonės noriai imasi trenerio darbo?

Trenerio darbas, kaip ir pedagogo, yra pašaukimas. Jei eini dirbti su vaikais tik dėl pinigų, nieko gero nebus.

Todėl trenerių, turinčių šiam darbui pašaukimą, nėra daug. Bet jie dažniausiai pasiekia rezultatų.

Kita priežastis, kodėl visi nepuola treniruoti vaikų ar didelio meistriškumo siekiančių sportininkų, – motyvacijos stoka. Privalai mokytis ne vienus metus, mokslas nemažai kainuoja. O paskui patenki į sporto mokyklą ir gauni nedidelį atlyginimą. Lieka tik pavydžiai stebėti, kaip apsimoka treniruoti mėgėjus – suaugusius žmones, turinčius darbus ir mokančius pinigus.

Federacija šiuo atveju neturi jokių svertų – nei dėl atlyginimų, nei dėl atsakomybės, rezultatų reikalavimo, nes sporto mokyklos dažniausiai priklauso savivaldybėms. Ši problema yra ir kitose sporto šakose.

Salės tinklinio rinktinės tarptautinėse varžybose kol kas yra tarp Europos autsaiderių. Ko trūksta, kad atsirastų pergalių? Juk turime tikrai pajėgių žaidėjų, rungtyniaujančių ir užsienio klubuose.

Tarptautinėje arenoje yra labai didelė konkurencija, o mes esame labai smarkiai atsilikę visomis prasmėmis. Ne tik meistriškumu, bet ir technologijomis, žiniomis. Tai priklauso nuo finansinių resursų. Rinktinių išvykos į varžybas užsienyje pasiima labai didelę dalį mūsų biudžeto.

Trūksta bendros sistemos, panašios, kaip krepšinyje. Ji padeda išugdyti stiprias rinktines. Krepšinyje ugdant jaunimą gaunama didelė parama iš privačių struktūrų. Jos siekia gauti pelno, tai suprantama. Bet tie, kurie veda vaikus į privačias mokyklas, pasirengę už tai mokėti. Vadinasi, jie tikrai to nori. Čia kaip su sporto klubu – žmogus, gavęs abonementą dovanų, nežinia, ar eis sportuoti. O pats nusipirkęs greičiausiai nueis. Rezultatas bus tik tada, kai jo pats nori pasiekti, kai nori būti geriausias. Neužtenka nugalėti Vilniui Kauną ar atvirkščiai. Neužtenka net nugalėti Estiją ar Latviją. Turi žvelgti dar aukščiau, nes jei nematai savęs tarp geriausių, nieko nebus.

Lietuvos moterų rinktinė bando pralaužti ledus

Mes nestovime vietoje. Perspektyviausias jaunas žaidėjas subūrėme į gimnazijos klasę Kaune, jos kartu treniruojasi du kartus per dieną, dalyvauja stovyklose, turnyruose. Tačiau šis projektas brangus ir smarkiai slegia federacijos pečius. Žinoma, svarus Kauno savivaldybės indėlis, Kūno kultūros ir sporto departamentas skyrė lėšų. Bet reikia rimto partnerio, kuriam šis projektas būtų įdomus ir vertas investicijų. Mes turime ką pasiūlyti – tai komanda, pasiekusi tam tikrą meistriškumą, su ja dirbo aukšto lygio specialistai iš užsienio. Nes jei lėšų skirs tik federacija, ji turės paaukoti kažką kita. Bendruomenė to tikriausiai nesuprastų.

Gal planuojate vėl pasikviesti trenerių iš užsienio?

Žinoma, tik gal ne tiesiog su kažkuria komanda nuolat dirbančių trenerių, o kaip konsultantų tam tikram laikotarpiui. Svarbiausia, kad mūsų treneriai norėtų išmokti dirbti naujai, suprastų, kad jie iš užsienio specialistų gali gauti labai naudingų žinių.

Kokios varžybos šiemet laukia mūsų salės tinklinio rinktinių?

Šie metai yra savotiškas atokvėpis – mūsų suaugusiųjų rinktinėms nebus jokių varžybų. Tik Rytų Europos zonos tinklinio asociacijos (EEVZA) čempionatai, kuriuose dalyvaus jaunių rinktinės. O suaugusiųjų rinktinės šiemet nesiburs. Jei turėtume pinigų, būtinai sukviestume ir suaugusiųjų rinktines į treniruočių stovyklas, jos galėtų sužaisti draugiškas rungtynes. Bet praėję metai mums buvo labai brangūs. Vyrų rinktinė žaidė Europos čempionato atrankos varžybose Liuksemburge, o moterų rinktinė buvo analogiško turnyro Alytuje šeimininkė. Tai labai daug kainavo. Be to, vyko paplūdimio tinklinio tarptautinės varžybos. Tad šie metai mums reikalingi skylėms apsilopyti.

Ar Lietuvoje yra tinklinio klubų, kuriuos galėtumėte vadinti profesionaliais?

Labai norėčiau pavadinti profesionaliais visus Baltijos lygoje žaidžiančius klubus. Bet profesionaliu klubu tikriausiai reikėtų vadinti tokį, kuris turi visą struktūrą – nuo jaunimo grupių. Pas mus to nėra. Jie turi po vieną komandą.

Stipriausios komandos pasikviečia ir legionierių, vietos žaidėjai irgi gauna atlyginimus. Ne tik žaidžiančiose Baltijos lygoje komandose – profesionalų yra ir Marijampolės klube. Bet tai nėra tie pinigai, kad žmogui užtektų susitaupyti ateičiai.

Lietuvos moterų tinklinio rinktinė

Baltijos lygą tikriausiai galima pavadinti išsigelbėjimu nuo virimo savose sultyse?

Taip, nes tai mūsų žaidėjams suteikia galimybę tobulėti. Bet dar svarbesnėmis pavadinčiau EEVZA varžybas. Jose rinktinės gali pažaisti su pajėgiomis Baltarusijos, Rusijos, Estijos komandomis.

Lietuvos kaimynė Lenkija priklauso pasaulio tinklinio elitui. Ar su lenkais bandoma bendradarbiauti?

Bendradarbiavimas vyksta. Mūsų jaunimo merginų rinktinė važiavo į turnyrą Lenkijoje, ten vyko ir EEVZA etapas. Paplūdimio rinktinės treneriai turi puikius ryšius su lenkais ir važiuoja į jų sporto internatus, ten rengia stovyklas. Mes bendraujame ir su kitomis šalimis. Vasarį atvažiavo Ukrainos paplūdimio tinklininkės, likusios per žingsnį nuo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Tai, kad tokio meistriškumo komandos nori žaisti su mūsų tinklininkais, yra sportininkų ir trenerių darbo įvertinimas, nes juos laiko lygiaverčiais partneriais.

Artėja paplūdimio tinklinio sezonas. Kaip jam ruošiasi stipriausi mūsų žaidėjai? Gal vėl atsikurs stipriausia pora – Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė?

Negali žinoti, kaip bus su šia pora. Man ši situacija panaši į santykius šeimoje, kai vieni su kitais pradeda nesikalbėti.

Stengiamės sukurti sistemą. Pavieniui sunku ką nors nuveikti, o jei sistema veikia gerai, teigiamo rezultato tikimybė gerokai padidėja.

Paplūdimio tinklinio varžybų grafikas aiškus. Mūsų poros ten važiuos, tačiau kurios – neaišku. Nes turi važiuoti geriausios. Dabar visi yra kandidatai kažkur važiuoti. Paplūdimio tinklinio rinktinės vyriausiuoju treneriu paskirtas Tadas Donėla. Jo sprendimu, nuolat vyks visų sportininkų peržiūros. Ne visi treniruojasi vienoje vietoje, bet visi turi galimybę pasirodyti. Ir  prieš varžybas bus nusprendžiama, kuri pora važiuoja, o kuriai ten nėra ką veikti. Kas su kuo žais poroje, paliksime spręsti specialistams.

Kauno ASU vs Kohila VC/E-Servixe

2016-2017 m. Baltijos moterų tinklinio lygos finale Kauno “Kauno-ASU” 3:0 palaužė praėjusių metų čempionę „Kohila VC/E-Servixe“ (Estija) komandą.

Tekstas – Mariaus Grinbergo
Nuotraukos – Augusto Četkausko ir Vytauto Dranginio

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Mažieji futbolo broliai

Futbolas – pasaulyje sportas numeris vienas. Tai daugiausiai emocijų sukeliantis, daugiausiai žiūrovų sutraukiantis ir milžiniškas pajamas generuojantis sportas. Tačiau šalia…

Sekantis straipsnis:

Riedlentės ir paspirtukai. 2017 pavasaris-vasara

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį