Trijulės jaučiasi pamirštos

Populiarumu krepšiniui Lietuvoje kol kas neprilygsta nė viena sporto šaka. Krepšinio žvaigždės sutraukia būrius aistruolių tiek į arenas, tiek prie televizorių ekranų. Tačiau viena sritis kol kas pamiršta. Trijulių krepšinį yra išbandžiusios tokios žvaigždės kaip Rimantas Kaukėnas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Lukminas, tačiau entuziastai pasigenda dėmesio ir palaikymo.

Gatvės 3×3 krepšinis mūsų šalyje pradėtas žaisti vos atgavus Nepriklausomybę. Tuomet imta organizuoti įvairius turnyrus, o populiarumas pasiekė įspūdingas aukštumas.

„Patys pirmieji turnyrai sulaukė ypač didelio susidomėjimo. Vienas jų buvo organizuojamas prie Seimo rūmų, pamenu, tuo metu visas Gedimino prospektas buvo užtvindytas, susirinko minios žmonių.

Ir žaidė daug profesionalių krepšininkų, kurie tuo metu rungtyniavo Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Žinoma, laikui bėgant tas susidomėjimas mažėjo, tačiau pirmąjį dešimtmetį buvo tikrai didelis. Laimėti solidūs prizai, pasiektas aukštas varžybų lygis ir didelis populiarumas“, – pasakojo buvęs krepšininkas Mindaugas Budzinauskas.

43-ejų kaunietis varžybose dalyvavo nuo pat pradžių, kai dar žaidė Vilniaus „Sakalų“ klube. Laimėjęs tuomet vykusį „Orange Virus“ turnyrą, jis ne kartą buvo deleguotas į pasaulio čempionatą ar kitus prestižinius turnyrus, o dukart (2003 m. ir 2006 m.) iškovojo planetos pirmenybių auksą.

Laimėjo medalių

Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) pripažinimo trijulių krepšinis sulaukė tik 2012-aisiais. Nuo to laiko Lietuvos vyrų rinktinė kartą dalyvavo 2014-aisiais Maskvoje vykusiame pasaulio čempionate, kur užėmė ketvirtąją vietą.

Tais pačiais metais Bukarešte surengtame Europos čempionate vyrų rinktinė iškovojo bronzą, o nacionalinė moterų komanda liko per žingsnį nuo medalių.

2015-aisiais Europos žaidynėse Baku lietuviai liko be apdovanojimų. Moterys suklupo aštuntfinalyje, o vyrai – ketvirtfinalyje.

Svarbiausiuose oficialiuose čempionatuose nacionalinių komandų priešakyje stovėjo M. Budzinauskas. Net ir baigęs žaidėjo karjerą nuo trijulių krepšinio jis neatitrūko ir tapo rinktinių treneriu.

Lygindamas daugiau nei prieš dešimtmetį vykusius ir šiuolaikinius turnyrus, jis pastebi, kad šių varžybų populiarumas gerokai išaugęs, o komandos sustiprėjusios.

„Išaugo turnyrų finansinis pajėgumas, prizai, bendras komandų lygis yra aukštesnis. Kai mes žaidėme, tai žinojome, kad dėl aukščiausių vietų teks kautis su keturiomis ar penkiomis komandomis. O dabar tokių komandų būna bent dvylika!“ – pasakojo M. Budzinauskas.

Atsakingesnis požiūris

Užsienyje požiūris į 3×3 krepšinį tampa vis atsakingesnis. Turnyruose ir čempionatuose dažnai rungtyniauja savo šalių aukščiausiosiose lygose žaidžiantys krepšininkai, pvz., Ispanijos, Italijos ar Rusijos.

„Rusijos trijulių rinktinę dažnai sudaro žaidėjai, kurie nepatenka į nacionalinę 5×5 komandą.

O tos mažesnės valstybės, kaip Rumunija, Belgija, kurios neturi didelių galimybių laimėti medalių tradiciniame krepšinyje, stengiasi investuoti į trijulių komandas, nes būtent čia gali jas pamatyti tarp pirmaujančių.

Žinoma, labai išaugo ir konkurencija, beveik visos rungtynės būna labai įtemptos. Retai pasitaiko atsitiktinių silpnesnių komandų“, – pasakojo M. Budzinauskas.

Nesulaukia paramos

Oficialiose FIBA trijulių varžybose lietuviai taip pat turi kuo pasigirti. 2014-aisiais Kinijoje vykusiose jaunimo vasaros Olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė iškovojo auksą.

Lietuviai pastaruosius dvejus metus dominuoja viename didžiausių Baltijos šalyse „Tallinn Open“ turnyre. „Štangistų“ komanda iš Vilniaus šiose varžybose dalyvavo keturis kartus ir dukart tapo čempionais, kartą turėjo tenkintis antrąja vieta ir kartą liko ketvirti.

„Kiekvienais metais į turnyrą atvyksta kas nors iš dešimties geriausių pasaulio komandų: slovėnai, kroatai, serbai ar rusai. „Tallinn Open“ visada būna pajėgus turnyras“, – sakė komandos lyderis Ovidijus Varanauskas.

Kartą vilniečiai žaidė finaliniame sezono turnyre, kur susirenka 12 pajėgiausių pasaulio komandų. Puikių rezultatų pasiekiantys „Štangistai“ ne kartą iš FIBA sulaukė vardinio kvietimo dalyvauti stipriausiuose pasaulio turnyruose. Tačiau neretai turėdavo atsisakyti.

„Finansinės galimybės neleidžia. Iš federacijos nesulaukiame jokio palaikymo, neturime privačių rėmėjų, tad visur tenka keliauti iš savo kišenės. Kartais jaučiamės lyg būtume palikti vieni džiunglėse, todėl ir rezultatai ne visada būna tokie, kokių norisi“, – apmaudo neslėpė O. Varanauskas.

Žaidė žvaigždės

Auksiniais laikais 3×3 krepšinį žaidė tokie krepšininkai kaip Gintaras Einikis, Darius Lukminas, Rolandas Matulis, Virnijus Sirvydis, Rolandas Jarutis, Rimantas Kaukėnas ir Ramūnas Šiškauskas.

Ir nors visame pasaulyje trijulių krepšinis sulaukia vis didesnio dėmesio, Lietuvoje jo stokojama. Prieš kelerius metus buvo įkurta Trijulių krepšinio lyga, tačiau nepasiteisinęs projektas tęsėsi vos du sezonus. Šiuo metu Lietuvoje vyksta vos keli aukštesnio lygio trijulių krepšinio turnyrai.

„Pasaulyje kalbama apie trijulių krepšinį Olimpinėse žaidynėse, sakoma, kad jis eina panašų kelią, kaip kažkada paplūdimio tinklinis ir sulaukia vis didesnio dėmesio iš FIBA. Tačiau Lietuvoje matome priešingą tendenciją. Jis vis labiau gęsta“, –apgailestavo M. Budzinauskas.

Paskutinės oficialios varžybos, kur dalyvavo Lietuvos rinktinė, – Europos žaidynės 2015-aisiais. Vėliau rinktinė nebuvo formuojama, nedalyvaudavo net atrankose.

„Nėra nuoseklios trijulių krepšinio politikos, ir man labai gaila, kad ši krepšinio atšaka yra palikta nuošalėje. Visas dėmesys yra sutelkiamas į 5×5 krepšinio rinktinę. Aišku, tai yra suprantama ir logiška, bet nemanau, kad reikėtų pamiršti visas kitas sritis.

3×3 daugiau kontakto su kamuoliu, leidžiamas kietesnis krepšinis, kadangi aikštėje žaidžia tik trys žaidėjai, jie tampa universalesni. Manau, tai puikus dalykas tiek jauniems krepšininkams, tiek subrendusiems. Kiekvienas turėtų pajausti, ką reiškia grumtis aikštėje, kai leidžiamas didesnis kontaktas ir kietesnis krepšinis“, – įsitikinęs M. Budzinauskas.

Geriausių klaidinančių judesių trijulių krepšinyje dešimtukas

Įspūdingiausių dėjimų trijulių krepšinyje dešimtukas

Tekstas – Linos Motužytės
Nuotraukos – Augusto Četkausko