Dalintis „Vaida ir Deividas Česnauskiai: „Kas sakė, kad Lietuvoje futbolo nėra?!”“

Vaida ir Deividas Česnauskiai: „Kas sakė, kad Lietuvoje futbolo nėra?!”

Šį sezoną „Trakų“ gerbėjai tikisi gražių komandos kapitono įvarčių, o Deivido žmona – 2002-ųjų metų „Mis Lietuva“ titulo laimėtoja, dabar Lietuvos futbolo federacijoje dirbanti Vaida Grikšaitė-Česnauskienė (30 m.) – matyti vyrą namuose. Deividai, praėjusiais metais apsisprendei žaisti Lietuvoje. Po daugybės metų svetur, matyt, nebuvo lengva grįžti?

Deividas: Visai lengva! Labai norėjau būti drauge su šeima, namuose. Juo labiau, kad mūsų vyresnysis sūnus Deividas šį rudenį pradės eiti į mokyklą. Tiesą sakant, metai bėga, gerą klubą vis sunkiau rasti. Turėjau galimybę žaisti ne Lietuvoje, tačiau sąlygos buvo panašios, taigi, pasirinkau namus.

Šalį, apie kurios futbolą taip dažnai kalbama pašaipiai … 

Deividas: Praleidau 14 metų užsienyje. Na taip, šalyse, kuriose žaidžiau, futbolo lygis buvo aukštesnis. Tačiau niekada nesakysiu, kad Lietuvoje futbolo nėra.
Vaida: Tiesiog – Lietuvos futbolui yra kur tobulėti…
Deividas: Žaidžiau Azerbaidžane, nemanau, kad ten lygis daug aukštesnis. Tačiau kad ir kur žaisčiau, aikštėje save visą atiduodu šimtu procentų.
Vaida: Keista, kai sakoma: Lietuva – ne futbolo šalis. Mūsų sūnūs lanko futbolo treniruotes, matome, kiek vaikų ten susirenka. Būna, kad turnyruose netelpa visi, norintys dalyvauti. Vaikų į futbolą ateina tiek, kad neužtenka vietų, kur jie galėtų treniruotis.

Panašu, kad jūsų sūnums nebuvo kito pasirinkimo – tik futbolas?

Deividas: Jie patys norėjo! Be futbolo berniukai neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Vaida: Nuo pat mažens abu turėjo marškinėlius, spardydavo kamuolį. Tėtis važiuoja į treniruotes, mes – irgi. Pati apsirengiu sportinį kostiumą ir lakstom paskui kamuolį su vaikais šalia stadiono.
Deividas: Kai Deividas ūgtelėjo, imdavau į treniruotes kartu. Labai džiaugdavosi, kai treneris parodydavo, kaip spirti.

O kodėl tu pats pasirinkai futbolą?

Deividas: Su tėvais Kuršėnuose gyvenome šalia stadiono, taigi, man klausimų nekilo. Futbolo treniruotes pradėjau lankyti nuo aštuonerių.
Vaida: Dabar vaikai pradeda anksčiau. Aną dieną su „Žalgiriečių“ futbolo mokyklos treneriu Žydrūnu Grudzinsku kalbėjomės, kad gal nereikia taip stipriai vaikų nuo mažens spausti, kad noras lankyti treniruotes nepraeitų.

Deividai, ar tau vaikystėje nebuvo praėjęs noras žaisti futbolą?

Deividas: Vasaromis, kai nevykdavo futbolo treniruotės, aš mėginau daug ką – karate, lengvąją atletiką, tenisą, orientacinį sportą, stalo tenisą. Bet visuomet grįždavau prie futbolo, tai tebuvo trumpi nuklydimai.

Vaida, įdomu, jei nebūtumei sutikusi Deivido, ar tavo gyvenime futbolo būtų tiek pat daug?  Screen Shot 2015-04-23 at 22.12.59

Vaida: Matyt – ne. Domėjausi lygiai tiek pat futbolu, krepšiniu ir kitomis sporto šakomis. Pažintis su Deividu mane įsuko į futbolo pasaulį.
Deividas: Futbolas tiesiog įšoko į Vaidos gyvenimą.
Vaida: Visada turėjau galimybę būti tiesiog futbolininko žmona, bet esu sociali, aktyvi, taigi, nejučia įsitraukiau į projektą „Moterys už futbolą“. Tik pagalvokit: Nacionalinė rinktinė žaidžia svarbias varžybas, žinoma, kad žmonos, mamos, draugės nori jas pamatyti. Vis prašydavau Deivido bilietų į rungtynes, vietas gaudavome Rytų sektoriuje. Nepatingėjau paprieštarauti: mūsų vyrai žaidžia už rinktinę, jiems svarbu matyti artimiausius žmones tribūnose. O ką pamatysi sėdėdamas Rytų sektoriuje?! Leidimų į VIP balkoną neprašome, tačiau centre sėdėti norėtume. Kad mes savo vyrus matytume ir jie mus matytų, kai himną gieda. Įtikinėjimai padėjo, susikūrėme netgi specialius marškinėlius su vyrų pavardėmis.

Deividai, ar dairaisi žmonos, kai pavyksta įmušti įvartį arba gražiai perduoti kamuolį? O gal po įvarčio ir vestuvių žiedą esi pabučiavęs?

Vaida: Neseniai per „Trakų“ ir „Utenio“ rungtynes bičiuliai juokavo: tavo Deiviui taip gerai sekasi, ar jau pasigaminai marškinėlius su užrašu „Deividai, aš tave myliu“. Na, sakau, kol kas apie tai nepagalvojau. Bet tik – kol kas…
Deividas: Nesu aš toks emocingas.

Kokios buvo pirmosios futbolo rungtynės, į kurias nusivedei Vaidą?

Deividas: Ji atskrido pas mane į svečius, į Edinburgą, tada žaidžiau „Heart of Midlothian“ klube. Pamenu, tų rungtynių atmosfera buvo fantastiška.
Vaida: Atvažiavau į kraštą, kur futbolas be galo populiarus, žmonės dėl jo išprotėję. Gera pabūti ten, kur futbolas dievinamas, kur į stadionus susirenka dešimtys tūkstančių. Šiurpuliukai per kūną eina, kai tokiame stadione tavo vyras išbėga į aikštę.
Deividas: Kai žaisdavo „Heart“, stadione susirinkdavo apie 18 tūkstančių žmonių, į rungtynes su „Celtic“ ateidavo daugiau nei 60 tūkstančių. Kai šitiek žiūrovų, aplinka ypatingai veikia, visai kitoks nusiteikimas. Tokias emocijas sunku apibūdinti.
Vaida: Nė vienam aktoriui nepatinka vaidinti tuščioje salėje… Nuostabu, kad turėjau galimybę pagyventi šalyse, kur futbolas prilyginamas religijai, – Škotijoje, Graikijoje. Iki šiol prisimenu emocingus tamsaus gymio graikus gerbėjų zonoje.

Vaida, kaip reaguoji, kai Deividas aikštelėje atlieka įspūdingą perdavimą, matai, kaip jis muša įvartį, ar stipriai griūna?

Vaida: Audringai, tribūnose aš nuolat strikinėju ir rėkauju. Draugai juokiasi: gal tau būtų ramiau, jei Deivis išvis nežaistų. Įvarčiais didžiuojuosi, o kai nutinka kas blogo, išgyvenu kartu.

Deividai, atrodo, rimtų traumų tau pavyko išvengti?

Deividas: Rimtų traumų neturėjau, mano koja tik kartą operuota. Raumenų plyšimai prasidėjo Edinburge, matyt, pasikeitė klimatas, maistas. Ne man vienam taip buvo, ir Edgaras Jankauskas kentėjo, ir kiti užsieniečiai. Teko pakeisti mitybos įpročius, pradėjau stiprinti nugarą, kiekvieną rytą maudytis po lediniu dušu, atrodo, išsikapsčiau.
Vaida: Kiekviena trauma – ir vėl naujas mitybos planas. Deividas labai stengėsi, racione atsirado daug daržovių, pradėjome spausti šviežių vaisių sultis. Savo sveikatai jis skiria didelį dėmesį. Šiais metais su vaikais virusų neišvengėme, o Deividas nesirgo.

Darbui, kurį labai mėgsti, mes dažnai daug aukojame. Kokios buvo tavo aukos?

Deividas: Auka yra tai, kad esi toli nuo šeimos. Pamenu, vienus Naujuosius metus Škotijoje su Edgaru Jankausku sutikome dviese, viešbučio kambaryje. Kitą rytą jau buvome aikštėje, žaidėme rungtynes su „Celtic“.
Vaida: Edinburge mes daug laiko praleidome kartu. Tačiau mūsų pirmagimis Deividas gimė Klaipėdoje, o prie manęs per gimdymą buvo ne vyras, o mama. Deividas atskrido, kai viskas buvo pasibaigę ir į rankas galėjo paimti savo sūnų. Mama, kai tik Deividas įėjo į palatą, prisimenu, mus paliko. O man – tokia baimė! Kaip reikės vaikelį paimti? Kaip pervystyti? Apimta panikos spaudžiu raudoną mygtuką, o Deivis apkabino mane: nusiramink, Vaida, čia juk tavo vaikas. Paėmė ant rankų sūnų, pervystė, man taip ramu pasidarė… Deividukas ūgtelėjo, po dviejų mėnesių mes jau buvome pas tėtį Edinburge. Kol auga vaikai, turi fantastišką galimybę su jais pabūti, pabūti tikra mama. Dabar vaikai jau ūgtelėję, visi kartu einame stebėti A lygos rungtynių, planuojame daug važinėti po Lietuvą, o aš kibau į darbus Lietuvos futbolo federacijoje.

Deividai, tikriausiai jau esi pagalvojęs – o kas toliau? Na, tada, kai baigsis futbolas?

Deividas: Kol kas paskutinių rungtynių nėra mano planuose. Nesu užsibrėžęs – iki 35-erių ir viskas. Pažiūrėsim, ar kojos leis, ar neprastės žaidimo kokybė… Jei viskas gerai, norėčiau dar žaisti trejus ar penkerius metus. Kiekvienas futbolininkas pasitraukia tada, kai ateina jo laikas…
Vaida: Praėjusią vasarą daug apie tai galvojome, buvo apmąstymų vasara.
Deividas: Tačiau sezonas prasidėjo, žaidžiu, jaučiuosi puikiai. Niekas nežino, kas bus pasibaigus sezonui…

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: asmeninis archyvas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Mažieji futbolo broliai

Futbolas – pasaulyje sportas numeris vienas. Tai daugiausiai emocijų sukeliantis, daugiausiai žiūrovų sutraukiantis ir milžiniškas pajamas generuojantis sportas. Tačiau šalia…

Sekantis straipsnis:

Jevgenijus Šuklinas: gyvenime – kaip sprinte

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį