Dalintis „Varžybos su pačiu savimi“

Varžybos su pačiu savimi

Lietuvos radijo ir televizijos laidų prodiuseris Ramūnas Grumbinas sportuoja ne tik dirbdamas sporto redakcijoje – 46 metų vyras aktyviai leidžia laiką jau ne vienerius metus, o dabar jau trečius propaguoja bėgimą bekele (angl. „trail“). Išsiruošti vis į naują bėgimą bekele skatina toli gražu ne noras skaičiuoti įveiktus šimtus kilometrų, galynėjantis su valandomis ir minutėmis.

Pažinti šalį…

Kai buvo įveikti jau šeši ar septyni Vilniaus maratonai, aktyviam vyrui kilo natūralus poreikis mesti sau naują iššūkį. Tada jo žvilgsnis užkliuvo už skelbimo, kuriame bėgikai bekele Vaidas Žlabys ir Viktorija Tomaševičienė kvietė į stovyklą Slovakijos kalnuose. Ten Ramūnas ir jo žmona Marija ir susipažino su bėgimu bekele.

„Iš pradžių buvo labai sunku į kalnus lipti, bet kai užlipi ir atsiduri viršūnėje, apima euforija. Po to tas malonus jausmas takeliais bėgant žemyn davė dar daugiau emocijų. Buvo daugiau visokių linksmų nuotykių, kai, pavyzdžiui, planuoji įveikti 25 km, apsiskaičiuoji ir vietoje jų nubėgi 40 km su beveik 2000 m vadinamuoju sukilimu. Taip nutiko kartą. Kojas vos pavelki, bet parsivežtos emocijos buvo labai smagios“, – šypsosi prisimindamas R. Grumbinas.

Taip užsikrėtęs bėgimo bekele bacila šiandien sporto laidų prodiuseris tris keturis kartus per metus stengiasi ištrūkti į varžybas. Be to, kartu su bendraminčiais dar važiuoja tiesiog pabėgioti kalnuose, nes jam tai ne tik sportas, bet ir malonus laisvalaikio leidimo būdas, galimybė susipažinti su vis kita šalimi.

R. Grumbinas treniruojasi tris keturis kartus per savaitę

Tiesa, pažinti šalį bėgant Ramūnui – ne naujiena. Vykdamas į kelionę jis jau seniai į bagažą įsimeta ir sportbačius.

„Jeigu turiu galimybę, išlekiu pabėgioti po miestą ar nebūtinai po jį. Pavyzdžiui, Ženevoje yra toks kalnas. Būdamas komandiruotėse į jį žiūrėdavau ir galvodavau: „Vis tiek rasiu laiko ir į jį užbėgsiu.“ Kartą po rytinio susirinkimo lėktuvas buvo tik vakare, nuvažiavau autobusu iki to kalno ir į jį užbėgau. Buvo labai įdomu pasižiūrėti į Ženevą iš viršaus“, – prisimena vyras.

Taigi varžybas R. Grumbinas renkasi pagal tai, ką nori pamatyti. „Bėgimas bekele yra apie tai, ką tu nori pamatyti, kokiais vaizdais nori džiaugtis. Jeigu tai būtų paprasti laukai, ganyklos – į tokias varžybas niekada nevažiuotum, bet kai matai viršūnes, tarpeklius, matai, kokie iššūkiai laukia, tokiam bėgimui teiki pirmenybę“, – sako R. Grumbinas, kuris ruošdamasis varžyboms visuomet apie vietovę panaršo internete, peržiūri vaizdo medžiagą.

…ir save

Bėgdamas bekele pažįsti ne tik naujas šalis. Ekstremalus bėgimas leidžia iš naujo pažinti save ir savo artimą, nes atskleidžia tokių charakterių savybių, kurias patogus gyvenimas paprastai slepia.

Ramūnas prisimena, kai viename bėgime Italijos kalnuose žmona jau 30-ame kilometre patyrė traumą. „Tai buvo sausgyslės trauma, kuri iš principo leidžia judėti, bet yra labai skausminga. Ji jau norėjo baigti varžybas ir sakė, kad nebegali žengti nė penkių žingsnių, bet po to vis dėlto judėjome tolyn, ji įveikė likusius 50 km ir viskas baigėsi sėkmingai. Tad kokios mūsų ribos? Kiek mes nežinome apie save. Kalnuose sužinai labai daug“, – įsitikino vyras.

Ramūnas ir Marija dažnai kartu leidžiasi į bėgimo trasą

Atradę naują pomėgį, sutuoktiniai į varžybas stengiasi vykti kartu. „Tai labai padeda pabūti kartu, pažinti vienas kitą, – tikina Ramūnas, kuriam šie bėgimai svarbūs ne dėl rezultato. – Labiausia mane įkvepia pats procesas. Svarbiausias momentas – įveikti distanciją. Tai varžybos ne su varžovais – tai bandymas galynėtis su savimi ir savyje atrasti tuos gebėjimus, kai atrodo, kad jau nebegali, bet iš tikrųjų gali kur kas daugiau.“

Katino žingsniu

Didžiausias iššūkis, pasak R. Grumbino, jam buvo pirmosios varžybos kalnuose. Tai buvo Italija, 82 km. Šiam nuotoliui įveikti jam prireikė 12 valandų. „Maratono trasoje paprastai užtrunki 3 val. ar šiek tiek ilgiau, o čia 12 valandų trasoje – to neišsitreniruosi, tą reikia tiesiog patirti. Ir tai buvo įdomi patirtis“, – prisimena.

Nors kilimas į kalno viršų reikalauja daugiau jėgų, nusileidimas – pavojingesnis. Čia reikia specialios bėgimo technikos. „Bėgant žemyn yra greitis, todėl reikia labai toli numatyti savo veiksmus – ne ten, kur statysi koją dabar, o ten, kur dėsi koją po trijų keturių metrų, – bėgimo bekele specifiką atskleidžia vyras. – Kai įpranti tą daryti, bėgi mažesniais žingsneliais, lyg katino žingsniu ir tarsi spyruokliuodamas, nelabai stipriai dėdamas pėdą – neperkeldamas viso svorio ant jos. Jeigu padėsi koją visu svoriu ir ta atrama sugrius – tu krisi. Tai labai daug adrenalino suteikiantis užsiėmimas.“

80 km su trupučiu – tokios ilgiausios trasos, kurias R. Grumbinas bėgdamas įveikė kalnuose. „Lietuvoje mes taip pat turime smagių bėgimų bekele. Birželį vyksta Kernavės treilas, spalio mėnesį – Kuršių Nerijos treilas, kuriame irgi gal dalyvausiu. Taigi turime bent du labai rimtus bėgimus, galima ir čia bėgioti, jeigu nėra galimybės išvažiuoti“, – tikina bėgikas.

Ne kiekybė, o kokybė

Nors Lietuva – ne kalnų valstybė, bėgimo bekele entuziastams yra kur treniruotis. Vilniuje bėgimo bekele meka – Sapieginė. „Jeigu čia nubėgi 14 km, tai gali susidaryti apie 800 m vertikalaus sukilimo. Proporcija gan panaši kaip kalnuose. Tiesiog pas mus trumpesni pakilimai, o kalnuose gali būti, kad iš karto kilsi 1000 m vertikaliai ir po to 1000 m leisiesi. Pas mus kalniukai mažesni, bet jų daugiau. Tad pasiruošti tikrai galima“, – sako bėgimo entuziastas. Vertikalius metrus galima „rinkti“ ir Gariūnuose. Čia rengiamos ir varžybos.

R. Grumbinas treniruojasi tris keturis kartus per savaitę. Treniruotėse jis nebėga itin ilgų nuotolių – apsiriboja bėgimais iki 20 km. Tačiau treniruodamasis sau kelia tam tikrą tikslą, pavyzdžiui, „surinkti“ vertikalų sukilimą – 500 m, 1000 m ar 1500 m.

„Manau, kad kokybė svarbiau nei kiekybė. Ir ne kilometražas esmė, o kaip tu kokybiškai treniruojiesi ir kaip kokybiškai pasiilsi po treniruočių“, – savo treniruočių filosofiją dėsto vyras.

Apie greitį

Lyguma besidriekiančiame maratone 1 km bėgi apie 4 min. 30 sek., o kalnuose būna labai įvairiai: jeigu bėgi nuo kalno, gali bėgti dar greičiau, jeigu į kalną – tada kilometras nuo 5 min. gali išsitęsti iki 15 min. O jeigu esi pasiekęs kokį 70–80 km, tai kilometrą gali bėgti ir pusvalandį. Viskas priklauso nuo to, koks kalnas prieš tave ir kokia nuokalnė už tavęs.

Tekstas: Lina Daugėlaitė
Nuotraukos: Vaidas Žlabys, asmeninis archyvas

Komentarai

  1. Laimis

    Ka darote,kad kalnuose neskaudetu galva.Esu bandes kopti i kalnus auksciau ( apie 3.5 km. aukscio ) vasara,tai galva plyso,neimanoma kopti…gryzau beveik negyvas.noreciau dar ,bet jei taip plysta galva…tai tada ne

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Už savo karjerą dėkingas tėčiui

Pavardė ta pati, tik vardas kitas. Kadaise krepšinio tinklelį skrodė taikliarankio Gintauto Bendžiaus paleistas kamuolys, šiandien jam taiklumu nenusileidžia sūnus…

Sekantis straipsnis:

Night Skating Vilnius riedėjimas - šį ketvirtadienį

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį