„Graži žiema, bet vasaros ir šilumos jau labai pasiilgau“, – po treniruotės lauke šypsosi paralimpietė bėgikė Aušra Garunkšnytė. Gero ūpo ši sportininkė, ko gero, nepamestų jokiomis aplinkybėmis. Neprarado jo net tada, kai per metus dėl COVID-19 pandemijos buvo atšaukti net trys maratonai, kuriems bėgikė taip ilgai ir kantriai ruošėsi.
Karantino laiką bėgikė leidžia gimtojoje Ukmergėje, kur kasdien treniruojasi lauke, net ir spirginant dvidešimties laipsnių šalčiui. „Su treneriu Linu Balsiu nusprendėme, kad šiuos mėnesius, kai Vilniuje suserga tiek daug žmonių, leisiu namuose. Dabar mes dirbame nuotoliniu būdu: kartą per savaitę gaunu treniruočių planą, treneris išmaniojoje programėlėje mato mano padarytus darbus, juos įvertina, pasikalbame ir vėl bėgu. Juokauju, kad esu tikra paštininkė – visą laiką trasoje, nesvarbu, ar šalta, ar lyja, ar karšta. Pasnigus turiu bėgioti atidžiau, nes nematyti visokių bortelių – zuikių vis pavyksta pagauti“, – pasakoja per sniegą lėčiau nei jai įprasta bėganti Aušra. Jiedu su treneriu, kuris yra 2004-ųjų Atėnų paralimpinės maratono rungties bronzos medalininkas, randa šviesių pusių net ir tokioms ne itin palankioms treniruočių sąlygoms įvertinti. „Pliusas toks, kad lėčiau bėgdama galiu pastiprinti širdutę, kojas ir, aišku, pasitikrinu, kada man pasidaro nuobodu, – Aušrai nėra nieko nuobodžiau nei bėgti lėtai. – Būdavo, užduočių bėgti lėtai gaunu iš trenerio ir baisiai pykstu, nes treniruotėse mėgstu išsikrauti. Kadangi dabar tempą sulėtino gamta, nebeturiu ant ko pykti.“ Tokios – lėtesnio tempo – treniruotės neišvengiamos, jei ruošiesi įveikti maratoną. Ir ne bet kur, o šįmet Tokijuje įvyksiančiose paralimpinėse žaidynėse. A. Garunkšnytė bus pirmoji istorijoje lietuvė paralimpietė moteris, susirungsianti maratono trasoje.
Praėjusią savaitę Aušra kasdien vidutiniškai nubėgdavo po penkiolika kilometrų snieguotomis trasomis. „Šeštadieniais bėgu ilgus krosus – nuo 20 iki 35 kilometrų. Užtat labiausiai laukiu tų šeštadienių. Mėgstu ilgus krosus. Aišku – ne lėtus“, – juokiasi sportininkė.
Pernai per metus ji nubėgo „tik“ apie 4000 kilometrų ir šiuo skaičiumi visai nesidžiaugia. Dėl pandemijos netekus svarbiausių startų, sako, kad nebebuvo prasmės rinkti kilometrų. „Tikiuosi, kad 2021-ieji man bus geresni. Labai pasiilgau maratono. Kovo 11-ąją bus lygiai metai nuo pastarojo starto šioje rungtyje. Liūdnai juokauju, kad tą dieną galėsiu švęsti gimtadienį ir valgyti metinių tortą. O kalbant rimčiau, pernai tikrai buvo sunku, kai pirmąsyk atšaukė maratoną, kuriam juodai ruošiausi. Atrodė, bus pasaulio pabaiga. Paskui atšaukė antrą, trečią… Treneris ir draugai pradėjo mane nuteikinėti, jog ne tik maratonai, bet ir paralimpinės žaidynės gali būti nukeltos. Taip ir įvyko, ką padarysi – gavau papildomus metus, o dabar, tikiuosi, parodysime, kad gerai pasiruošėme, pandemija mums nesutrukdė. Juk mes, sportininkai, stiprūs, galime viską padaryti“, – ir kitus, ir save Aušra tuo jau įtikino. O kai pati mato, jog sunkiau tvarkosi su emocijomis, drąsiai kreipiasi į sporto psichologą – tokio specialisto pagalba labai naudinga.
Aušra – daugkartinė Lietuvos įvairių nuotolių bėgimo čempionė. Ilgai besitreniruodama su sveikaisiais, nuo gimimo regos negalią turinti mergina trenerio prašydavo leisti drauge su jais bėgti ilgesnes – pavyzdžiui, dešimties kilometrų distancijas. „Man patinka bėgti daug, turiu ištvermės, ne greičio. Pagalvojau, kad neįdomu visą gyvenimą būti vidutinių nuotolių Lietuvos čempione, reikia išmėginti kažką naujo. Pirmą sykį pusę maratono nubėgau tam nesiruošusi, organizmui buvo šokas, maniau, gyvenime to nebekartosiu, bet po pusmečio pajutau, kad žiauriai noriu darsyk tiek nubėgti, tik – jau pasirengusi. Tada aplinkiniai ir draugai ėmė skatinti: „Aušra, nubėk visą maratoną jei ne dėl žaidynių, rinktinės, tai dėl savęs“. Iššūkį priėmiau“, – pasakoja ukmergiškė.
Pirmą maratoną ji įveikė 2017-aisiais. Buvo labai sunku, nes, kaip sako pati, pasidavė jaunystės ir pasitikėjimo savimi puikybei – atrodė, jog yra tvirta, viską galinti ir nuo pirmų metrų iki 42-ojo kilometro norėjo lėkti greitai, nepaskirstydama jėgų. „Maratonas mane taip pastatė į vietą! Supratau, kad šiai distancijai reikia ne tik fizinio pasirengimo, bet ir gerai sutvarkytos galvos“, – prisipažįsta Aušra. Atkakliai sportavusi ir „susitvarkiusi“ galvą, ji jau bėgdama trečiąjį savo gyvenime maratoną Londone iškovojo teisę atstovauti Lietuvai šioje rungtyje Tokijo paralimpinėse žaidynėse. Tąsyk ilgiausią lengvosios atletikos bėgimo distanciją – 42 kilometrus ir 195 metrus ji įveikė per 3 valandas ir 18 minučių.
Iš viso jau septynis maratonus nubėgusi Aušra juokiasi, jog tos kelios valandos trasoje neprailgsta galvojant apie sporto psichologo jai iškeltas užduotis ir tiesiog tuštinant galvą – svarbu bėgti pasroviui ir nesvarstyti, nuo ko atsilieka, ką trūks plyš reikėtų aplenkti. O jei pavyksta ne tik tai, bet ir sekasi pataupyti jėgas pernelyg nespaudžiant nuo pirmų metrų, rezultatas būna geriausias.
Visą gyvenimą savęs išskirtine nelaikanti, tarp sveikųjų gyvenanti ir sportuojanti Aušra labai norėtų savo pavyzdžiu paskatinti judėti kuo daugiau merginų: „Mūsų paralimpinėje rinktinėje beveik vieni vyrai. Nesvarbu, kad daugiausia tarp jų sportuoju, mergaitiškos kompanijos man reikia!“
Tekstas: laimo Stundžaitės
Nuotraukos: iš asmeninio albumo
Golfas žiemą – ir sportas, ir prasmingas laikas gamtoje